„Kūryba tai neišsemiamos galimybės savęs ieškoti ir realizuoti.“
Aistė Bugailiškytė – vilnietė menininkė, 2005 -ais baigusi Vilniaus dailės akademijoje tapybą, o jos mokytojas – tapybos legenda Arvydas Šaltenis. Ji yra surengusi kelias personalines ir dalyvavusi daugiau nei dešimtyje grupinių parodų, yra nuolatinė plenerų ir tarptautinių parodų dalyvė.
Aistės Bugailiškytės stilius lengvai atpažįstamas ir įsimenamas – raiškaus kolorito, akivaizdžiai priklausantis lietuvių koloristinei tapybos mokyklai. Menininkė – laiko tramdytoja, kaip laukinį žvėrį “prisijaukinanti” laiką vienu teptuko mostu ir paversdama jį romiu, naminiu katinu. Jos “interjero portretuose” ( XIX a. itin populiarus tapybos žanras, pranc. portrait d'intérieur) laikas virsta tingia, mieguista būsena. Visa kuriama paveikslo tikrovė binariška - antikvarinių baldų interjeruose įsispraudusi šiuolaikiška detalė, jie teatrališki, tarsi scena, kurioje netrukus prasidės gyvenimo spektaklis… Aistės Bugailiškytės tapyboje žmogus – retas svečias, vaidinantis tik antraeilį vaidmenį. Jos paveiksluose istorijas “pasakoja” interjeras: baldai, langai, užuolaidos, veidrodžiai, gėlių vazonai ir tie pasakojimai prilygsta ištisam romanui apie meilę ir kančią, svajones, ilgesį, laimės akimirkas…
Menininkės darbus galite įsigyti ARTkiosk elektroninėje parduotuvėje
Aistė Bugailiškytė is an artist from Vilnius who graduated from the Art Academy in 2005 in painting having studied from the painting legend Arvydas Šaltenis. She has organized over five solo exhibitions, over ten group exhibitions, and is a regular participant in plein airs and international exhibitions.
Aistė Bugailiškytė’s style is easily recognizable and memorable with its heavy color, obviously belonging to the Lithuanian school of colorist painting. The artist is a tamer of time. She seems to “tame” time like a wild beast with one stroke of a brush, turning it into a mild domestic cat. In her interior portraits (a very popular genre of painting in the 19th century, French: Interior portrait), time turns into a lazy, sleepy state.
The whole reality of the painting is binary – a modern detail is embedded in the interiors of antique furniture, they are theatrical as if the stage in which the performance of life is about to begin. In Aistė Bugailiškytė’s paintings, the interior “tells” stories: furniture, windows, curtains, mirrors, flowerpots, and those stories are like a whole novel about love and suffering, dreams, longing, moments of happiness…
Comentários